Vietnamas mūsų akimis. Iš pietų į šiaurę
Iš Kambodžos didmiesčio keliavome tiesiai į kitą didmiestį, tik šį kartą į Vietnamo garsųjį Hošiminą, didžiosios dalies žmonių vis dar vadinamą Saigonu. Pavadinimas oficialiai pasikeitė, kai komunistai „išvadavo miestą“ ir pervadino pirmojo Vietnamo vadovo Hošimino garbei. Nors didmiesčiuose stengiamės praleisti kuo mažiau laiko, iš Saigono visai nenorėjome išvažiuoti. Galbūt dėl to, kad čia gyvenome labai jaukioje vietoje pas vietinių šeimą. O galbūt šitas miestas iš tikrųjų spinduliuoja gera aura. Žmonių atvirumas, smalsumas ir entuziazmas, šimtų dangoraižių statymas Saigone mums tikrai paliko įspūdį.
Vieną dieną vaikštinėdami po miestą sutikome grupelę vietinio jaunimo. Tai – Saigono studentai, ieškantys keliautojų iš viso pasaulio, su kuriais galėtų pabendrauti ir šnekučiuotis angliškai. Taip jie ne tik tobulina anglų kalbos įgūdžius, bet ir keliautojams suteikia žinių apie savo šalį. Buvo malonu stebėti, kaip mes esame vieni kitiems įdomūs. Tokia mainų patirtis yra neįkainojama, daugiau supranti apie šalį, kurioje keliauji, o ir saigoniečiai nuostabių vietų užrodo. Ėjome pavalgyti į vietinį restoranėlį, o po to visi kartu gėrėme vaisių kokteilius. Pokalbiai užsimezgė labai laisvai, tad daug šnekėjomės apie gyvenimą Vietname ir Lietuvoje, politiką, keliones. Papasakojome naujiesiems bičiuliams apie Europos Sąjungą ir kaip mes, lietuvos piliečiai, galime laisvai keliauti, studijuoti ir gyventi ten, kur norisi. Jie klausėsi susižavėdami, nes vietnamiečiui gauti vizą ir išvykti į išsivysčiusias šalis yra be galo sudėtingas procesas. Sužinojome, kad vietinių svajonė yra gyventi Amerikoje. Tikras paradoksas! O dar visai neseniai Saigone buvo galima aplankyti Amerikiečių karo nusikaltimų muziejų…
Iš pietų patraukėme į centrinę Vietnamo dalį. Būtent šioje dalyje užsibuvome ilgiausiai ir neprašovėme. Aplankėme Hojaną (Hội An) – šviečiančių žibintų miestą, kadaise buvusį svarbų prekybos uostą. Taip pat Vietnamo didmiestį Danangą (Đà Nẵng) bei Huję (Huế) – imperatoriškąjį miestą. Po didelio Saigono karščio, centrinė dalis buvo pats tas. Išeiti į miestą gali vidurdienį ir nebūti šlaput šlaputėlis. Pasaka! Palyginimui: Saigone +35, Hojane +26. Drąsiai sakome, kad Hojano miestelis buvo vienas iš tų vietų, kurie mieli širdžiai. Senoviniai pastatai, spalvoti žibintai, naktinis turgus, netoliese esanti jūra. Viskas beveik ranka pasiekiama, tik turėk dviratį ar motorolerį. Ten ir Ugnės gimtadienį atšventėme, ir jūroje maudėmės, žodžiu, jaukuma dvelkiantis miestelis 🙂
Apvažinėję Hojaną skersai išilgai nusprendėme judėti motoroleriu į Huję, Hải Vân Pass keliu. Šis maršrutas driekiasi palei pakrantę, ryžių laukus ir kalnus, o jo populiarumas išaugo po britų televizijos laidos „Top Gear“ vedėjų kelionės po Vietnamą. Mums, tiesą sakant, buvo didelis malomumas važinėti motociklu Vietname. Užmiestyje eismas visai minimalus, keliai pakankamai tvarkingi, o vaizdai visada įspūdingi. Įvažiavus į didmiestį iš pradžių gali pasidaryti šiek tiek nejauku, bet iš tikrųjų viskas daug lengviau nei atrodo. Eismas čia vyksta panašiai kaip vaikščiojimas minioje žmonių, tiesiog važiuoji ir stengiesi nekliudyti kitų. Visai panašiai kaip Indijoje, tik gerokai mažiau šurmulio ir chaoso. Be to, nereikia saugotis išbėgančių karvių, šunų ar vaikų! Vietname niekas nesupyks, jei važiuosi prieš eismą arba šaligatviu, o jeigu reikia žiedu išvažiuoti į kairę, tai tikrai nebūtina apvažiuoti pačio žiedo 🙂 Suki į kairę ir nesijaudini! Visi labai atsipalaidavę, niekas kelyje ant nieko nepyksta ir svarbiausia – niekas greitai nelaksto. Pavydėjome keliautojams, kurie nusipirkę motociklus Saigone keliavo į Hanojų. Beveik 2000 kilometrų pajūriu! Visgi toks keliavimo būdas užtruktų labai ilgai, tad važinėjome trumpesniais, populiaresniais maršrutais ar tiesiog po miestą.
Bendraudami su vietiniais Vietname sužinojome, kad automobilius vairuoja tik turtingiausi gyventojai. Automobilių savininkams taikomi mokesčiai yra be proto dideli, taigi visi vairuoja motorolerius – ar tai būtų bobutė, ar moksleivis. Motorolerių neturi tik patys vargingiausi, taigi jie važiuoja dviračiais. Kadangi motoroleris yra populiariausias krovininis transportas, čia galima pamatyti vežamą kokį tik nori krovinį: nuo vištų iki kiaulės (taip, kartą matėm vežamą kiaulę) 🙂 Dar iš įdomesnių pamatytų krovinių buvo didžiulis mašinos kapotas arba klozetas. Taip pat keturių žmonių šeima su kūdikiu ant mažo motorolerio – kasdienis reginys.
Kai neturėdavome savo transporto priemonės, dažnai naudodavomės Grab paslauga. Principas toks pats kaip Uber, tik čia galima išsikviesti ir motociklą. Atvyksta labai greitai ir nuveža labai pigiai, kartais važinėjom pigiau nei Indijoje su tuktukais! Kartą važiuodami su dvejais Grab motociklais bendravome su vairuotojais, kurie visai nešnekėjo angliškai. Į pagalbą atėjo google translate. Tiesiog važiuodami kelyje vairuotojai perduodavo telefoną mums į rankas, pamatydavome, ko jie mūsų klausia, tada atsakydavome ar parašydavome. Tokiu budu sugebėjome pasišnekėti apie mūsų kelionę, pasikeitėme kontaktais. Vietiniai čia užaugę ant motorolerių, labai gerai jaučiasi vairuodami.
Hujė miestelyje nieko ypatingo neveikėme, tiesiog ramiai pagyvenome ragaudami vietinį maistą ir bendraudami su jaunimu. Žinoma, atlikome pareigą ir ėjome pasižiūrėti kadaise Vietnamą valdžiusių imperatorių rūmų, bet didelio įspūdžio mums jie nepaliko. Visgi kartą eidami paupiu prie mūsų priėjo berniukas (11-kos metų) ir rišlia anglų kalba pasiūlė pabendrauti, mat norėjo lavinti savo kalbą. Nustebome, kaip jis mūsų klausinėjo apie Europą ir keliones, žinojo, kur yra Lietuva. Paklausėme, ką jis veikia laisvalaikiu ir iš kur pas jį tokios anglų kalbos žinios (galbūt grįžęs iš kokios Amerikos?…). Galiausiai surpatom, kad viskas tik interneto dėka. Mažasis hakeris papasakojo mums, kaip nulaužinėja kitų žmonių youtube paskyras ir gali pasisavinti ten uždirbtus pinigus. Ar tiesą sakė, ar ne – nežinome, bet pakalbėjus su juo daugiau kažkaip neabejojom, kad jis tai sugėbėtų padaryti 🙂
Jau spėję įsimylėti centrinį Vietnamą, keliavome toliau į viršų, į šiaurinę šalies dalį, garsėjančia nuostabia gamta. Kalnai, ryžių laukai, jūra bei uolos – tik turėk laiko ir spėk viską pamatyti! Kadangi mums buvo likusi maždaug savaitė iki skrydžio į Malaiziją, maršrutas susidėliojo paprastai, bet neprastai – Nin Binas (Ninh Bình), Cat Ba sala (Cát Bà) bei sostinė Hanojus (Hà Nội). Tarėme sudie, saulėtajam dangui! Šiaurėje apturėjome tik vieną giedrą dieną, net šilčiau apsirengti reikėdavo (tokį dalyką buvome pamiršę… :)) Į Nin Biną patraukėme naktiniu autobusu, taigi rytą pradėjome labai anksti. Parduotuvės, kavinės nedirbo, sau slankiojom iš vienos gatvės į kitą, kol įsipatoginom autobusų stotyje. Buvome išalkę, taigi išaušus ėjome ieškoti skanios vietos pavalgyti. Vienas iš pagrindinių vietnamietiškų patiekalų yra Pho Bo (Phở bò) – jautienos sriuba su ryžiniais makaronais. Mes šią sriubą labai pamėgome, o suradę gatvėje laikiną restoranėlį, įsipatoginome ir skaniai pavalgėme. Grįžę į Lietuvą jau žinome, kuo pavaišinsime svečius 🙂 O Nin Biną apvažiavome motoroleriu. Šalia miestelio yra įsikūręs nacionalinis parkas, dažnai vadinamas sausuoju Halongu. Žalieji ryžių laukai, uolos – tikras kontrastas akiai.
Vėliau įsikūrėme Cat Ba saloje, iš kurios užsisakėme turą po Halongo įlanką. Trys tūkstančiai salų bei įvairiausių formų uolų styro iš vandens, sužavėdami ne vieną keliautoją. Legenda pasakoja, kad Halongą sukūrė drakonas, kuris skrido virš įlankos, o toje vietoje, kurioje jis paliesdavo vandenį, išdygdavo sala. Halongo įlankoje įsikūrę ant vandens „plaukiojantys“ žvejų kaimai, kuriuose yra net parduotuvėlė ar kavinukė. Kai kurie gyventojai laiko šunis, vargšai vis loja loja, o palakstyt neturi kur… Vienintelis susisiekimas įlankoje – valtis, kuri nepamainoma buityje ir darbuose. Daugiausiai žmonės verčiasi žvejyba, bet taip pat teikia įvairias paslaugas turistams. Šiame kelionės ture plaukiojome baidarėmis, ragavome keptos žuvies, kopėme į salos viršūnę, kuri apdovanojo gražia panorama į Halongą.
Kelionės pabaigai jau spaudžiant, Vietnamo sostinėje Hanojuje nespėjome pabūti tiek, kiek norėjome. Išsinuomavę kambarį per airbnb, negalėjome atsidžiaugti, kad turime namus ir virtuvę! Azijietiškas maistas mums patinka, bet galimybė pasigaminti tai, ką valgei visą gyvenimą – tikras malonumas. Niekur eiti nenorėjome, o po keturių mėnesių kelevimo po viešbučius ar svečių namus, buvome pavargę ir iškankinti, teisybę pasakius. Norėjome ramybės ir savų namų pojučio. Vis dėlto negalvokite, kad tik tinginiavome ir dykaduoniavome! 🙂 Sostinėje apvaikščiojome senamiestį, kuriame pamatėme visko – gatvėje pjaunamą mėsą, motorolerių valyklas, gėlių pardavėjus su dviračiais bei mūsų basutes labai norėjusius sutvarkyti batsiuvius.
Vietname praleidome visą mėnesį ir aprašyti viską, ką patyrėme – nėra lengvas uždavinys. Juolab, kad tas mėnesis čia skriete praskriejo. Drąsiai galime vadinti Vietnamą viena labiausiai mus sužavėjusių valstybių, su kuria labai gaila buvo atsisveikinti.Vizą teturėjom išsiėmę mėnesiui, taigi ilgėliau užsibūti negalėjome. Keliaudami iš pietų į šiaurę supratome, jog ne tik šalies kraštovaizdis, architektūra, bet ir žmonės, jų istorijos yra labai skirtingos ir viena už kitą įdomesnės, tad šioje šalyje dar tikrai yra ką aplankyti ir pamatyti 🙂 Galbūt po šio straipsnio sužadinsime kam nors norą patyrinėti Vietnamą iš arčiau, to labai labai linkime!
Iki greito!
Ugnė ir Žymantas